— Jeigu dvasią gali iššaukt — tarė patika — pašauk mano kūdikį.. nužudė jį vokiečiai kryžiokai... Nukeliavo nabagas pas tėvus be šermenų, be laužo, be giesmių, be drabužių ir ginklo. Kaip jis nabagas piktų dvasių atsigynė? Ar prie ubagų kartais nepateko? Galimai blūdžioja po stiklinius kalnus ir negali užsikabint?.
Svalgūnas nuleido galvą ir žiūrėjo į vandenį, bet o, dyvai! Pasirodė jam vandeny veidas, kurį ne per seniai matė... baltas, smutnas.
Akys į jį žiūrėjo iš to vandenio, bet to negalėjo kęst.
Reda laukė — dvi ašaros jos veidu nusirito.
— Ponia ir motin! — atsiliepė Svalgūnas nenorėdamas. — Ant kalno, ant stiklinio, nėra tavo kūdikio, nė pakalnėje, kur blūdžioja kitos dvasios. Sūnus tavo gyvas ir ant svieto vaikščioja...
Reda išdavė riksmą, o už jos kitas lovoje, kur gulėjo Valgutis, kuris buvo pakilęs ir vėl gulė.
— Žmogau! Nesuvedžiok manęs! Aš ji apverkiau! — pašaukė Reda....
— Gyvas, — kalbėjo Svalgūnas pamažu — gyvas.... Matau jį...
— Kur yra?
— Rankose tų, kurie jį pagriebė.