— Iš ko jį pažinsi? Ji?... Buvo gražus kaip saulė. Plaukučiai auksiniai... ženklo jokio neturėjo, kaip tiktai dievaitė jam davė juodą ženklelį kaip žirnį, o žinunkos nutarė, kad tai bus gilukningas, o čia kitaip pasidarė, bo kančia, nelaimė.
Ir akis sau uždengė, o ilgiaus nenorėdama kalbėt su Svalgūnu prisiartino prie lovos savo tėvo.
Tame mergos, rodos suprasdamos jo širdies sopulį, norint joms nebuvo liepta, susimerkė ir uždainavo:
Vakar vakar vakarėlį avelė praganiau,
Kad ir visur ieškojau niekur neradau:
Ak, dievaiti dieve mano,
Kur aš rasiu avį savo.
Ėjau pas aušrinukę, ta man atsakė,
Kad mano avelės niekur nematė;
Ir kad netur laiko ieškot