Turi saulelei lovelę paklot.
Nubėgau pas mėnulį, tas ir pasakė,
Jogei avutės mano niekur nematė;
O ir pas saulelę tą patį girdėjau,
Ir jau savo avelės daugiaus neregėjau.
Sokliai ant kudmento sudegė ir pradėjo darytis tamsu, mergos dainą pabaigė.
Dvarokas davė ženklą Svalgūnui, kad jau laikas eiti iš čia. Kunigienė užsiėmus rankomis veidą prie lovos tėvo verkė.
Mergos pakilo pamažu, paėmė su savim verpstes, išėjo. Šventas su dvaroku tą patį padarė. Tika buvo lauke, šviesa mėnulio skyrė nakties tamsybę. Žmonės daržinėse jau miegojo, tiktai sargai slankiojo su kuciais rankose, taip kaip šešėliai numirusių.
Svalgūnui ir išėjusiam nuolatos tos dainos ošė galvoje, buvo kaip apsvaigęs...
Kada apsidairė aplinkui, viskas kitaip išsidavė, o kada pamislijo, kad turi grįžt pas vokiečius su savo piktu danešimu, sudrebėjo.