Rūstybė, kuri taip ilgai buvo jo širdį, prapuolė. Senovės giesmės sesers ir jaunystė stovėjo jo mislyje. Viskas jam išsidavė, kad tai buvo vakar.
Dėl ko rūstintis? Pagriebė jam merginą, bet kieno buvo kaltė? Ar jos, ar užpuolikų? Jis to dabar nežinojo. Argi tai su juo vienu taip atsiėjo. Jo mergina ir tie žmonės seniai jau po žeme. Lietuva, kaipo motina, dar buvo gyva. Viską jam dabar atgaivinio. Už ką jis dabar nori pamačyt tiems budeliams?!
T aip Svalgūnas eidamas į pridaržę, kurioj ketino nakvot, ilgai negalėjo užmigt. Galų gale užmigo, o kai pabudo, jau merginos triūsė apie savo luobą.
Vyrai vėl ugniavietes pradėjo atgaivint, o mergo kaitė didelius molinius puodus. Potam u-giedojo giesmę tekančios saulės šlovei.
Pabudęs mislijo apie savo piktybę. Nežinojo, ką daryt. Atėjo Redos šnipinėt, o turėjo jos klausyt. Nenorėjo išsiduot, o dalaikyt negalėjo. Nulipo nuo šiaudų ir nuėjo į gryčią, kurioje vakar buvo su kitais. Čia jau dalino pieną ir alų ateiviams, o šnektą ir juokus buvo girdėti visur.
Svalgūnas užėmė kamputyje vietą ir laukė dvaroko, kuri jį atvedė. Tas negreitai atėjo.
— Man čia gerai, — tarė Svalgūnas — nes aš čia maž kam tikau. Papratau valkiotis, o čia man pradėjo jau nubost. Išleisi mane, brolau; nes pakolei eisiu, norėčiau Redai padėkavoti už duoną... ir da su ja pakalbėt porą žodžių.
Dvarokas nesipriešino. Kunigienė Reda tuo tarpu buvo kieme ir iš tolo patėmijo Svalgūnas, kad žmones tuos, kurie radosi ant drūtvietės sargos, pati Reda apžiūrinėjo
Ant galvos turėjo šlyką, o prie šono kardą ir taip juos mokino, kaip geriausius kareivius. Nuo vienos prie kitos kupos ėjo ir apie viską klausė, vienus baudė, kitiems prisakinėjo.
Dieną Reda Svalgūnui geriaus patiko, ba išvis atrodė patogi moteriškė.