— Nes kur tau! Tiek metų... ne! — pradėjo marmėt — nesugrąžins man dievai! Eiki, geras žmogau!
— Visi sako, jog gyvas... ir aš vakar mačiau jį vandenyje, jis iš vandens į mane žiūrėjo. Rasime jį, ponia ir Motin!
Pasikloniojo jai ligi žemės, nieko jam jau nepasakė — atsitraukė. Dvarokas patraukė jį į gryčią ir krepšius liepė pridėt. Paskui vedė kitu taku per tamsias uličias po žeme, ir taip ilgai, jog Svalgūnas turėjo ilsėtis.
Buvo trošku129 po žeme, kad Svalgūnas vos kvapą galėjo atgauti. Priėjo ant galo prie skylės, ba stovėjo kryputė ir Svalgūnas turėjo lipt laukan aukštyn. Kada Svalgūnas išlindo iš skylės, pasijuto girioje toli nuo Pilėnų, nes katroj šalį randasi tas piliakalnis, nežinojo.
Nuilsęs Svalgūnas puolė ant žemės ir pradėjo mislyt, ką dabar veikt. Išėmė iš krepšio ritinį skilandžio, ką gavo Pilėnų drūtvietėj, pasidrūtino130 ir traukė tiesiog į Vokietiją.
Jau kelio nedelios nuo to laiko praėjo, kaip Svalgūnas išėjo iš Malborko, o Bernardas dar nė nesitikėjo, kad taip greitai grįžtų iš kelionės, kad vieną rytą, pagal savo būdą vaikštinėdamas po visus užkaborius, paregėjo Šventą sėdintį ant akmens prie staldų.
Žinodamas, jog tuojaus po sugrįžimo turėjo su juo matytis, Bernardas nusiminęs stovėjo, supykęs.
Bernas nesiskubino, kad pasveikintų ir apie viską papasakotų, buvo nuliūdęs ir atšalęs, ką galima buvo suprast, kad niekam vertas naujienas parnešė.
Vietoj pabaust jį ir klaust, Bernardas stojo priešais jį ir savo akis įlipino kaip du peilius.
— Ką tik sugrįžau — suniurnėjo Šventas.