Bernardas davė suprast, kad eitų paskui jį. Kieme — nebuvo vieta klausinėt. Bernas ėjo paskui, bet tingiai, vos vilkosi.
kada įėjo į gryčią Bernardas, tas tuojau duris uždarė paskui save, ir staiga atsisukęs tarė kryžiokas:
— Ką naudojai?
— Nieko — atsakė Šventas.
Dirstelėjo kryžiokas į berną kaip įdūkęs. Bernardas jo visą būdą pažinojo ir dabar pažino iš jo veido, kad labai persimainęs; mislios visokios po jo smegenis skraidė. Ir mislijo, argi jis galėtų kame suvyliot?
— Kalbėk! — pašaukė.
Šventas pradėjo kosėt, su skvernu nosį valyti, galvą glostytis ir ant daikto trypt. Rodos, kad rengėsi ilgai pasakai.
— Buvau Pilėnuose — tarė — o ką? Motina netiki, kad jos sūnus gyvas! Užmiršo jau apie jį suvis.
Nežinau, kaip bus padaryta. Aš sakaiau, kad gal dar neu-muštas, kas paskelba vaikščioja... Tai juokėsi iš manęs.
— Tai buvai Pilėnuose? Ir įleido tave į drūtvietę? — pašaukė godžiai kryžiokas. Kalbėk, ką matei ir kaip atrodo ta prakeikta vieta. Vieną kartą mūsiškiai priplaukė Nemunu suvis arti, kad pažiūrėtų, kaip atrodo. Tai pasakojo, kad atrodo kaip laužas ir kad daug pušinių rastų priversta; būt neišmanėliai pakišę ugnį ir būt kaip lapes išrūkę.