Bernardas užsimislijo.
— Kitas būt dažinojęs ir nutėmijęs, — tarė — bet kas iš tokio kvailo pagalio, niekam, vaikine,nesi tikęs.
Nieko bernas neatsakė, pastovėjo prie durų ir pabaigoje su piktumu liko atprovintas.
Kada vilkosi nuvargintas į staldus Šventasis pakeliui susitiko su Silvestru špitolninku. Kaip jau žinome, kad špitolninkas prie ligonių buvo tikęs, o kada patėmijo nuvargintą Šventą, tarė jam Silvestras:
— Oj, kas tau, kad taip velkiesi, kad rodos maišą javų neši ant pečių?
— Esmu nuvargęs — suniurnėjo bernas — sušalęs ir nesveikas.
— Nuo ko?
— Siuntė mane — tarė — neakvatnai Šventas — žiema užuolė... kojos pabrinko...
Pasikasė galvą.
Špitolninkas žiūrėjo į jį.