— Kalbėk gi — tarė Bernardas — kalbėk, ką matei?
Bendras rodo nekantriai, atsiliepė staigiai, vienu žodžiu atsakė:
— Ka mačiau? Na, tai mačiau! Storas sienas pilies, storus balkius, pilna žmonių, galingus vyrus. Moteriškė su kardu... o drąsi kaip vyras. Gerai, kad gyvastį išnešiau iš tenai.
— Ir persigandęs žiūrėt ir kalbėt nedrįsai — atsiliepė kryžiokas. — Sussenėjęs kaip kvailas gyvulis, jokios naudos iš tavęs nėra. Arklius valyt ir mėšlą mešt.
Atsikreipė nuo jo užpakaliu.
Gerai, kad nematė, kaip bernas šypsojosi. Šventas tylėjo.
Bernardas ant tuščio norėjo dar ką iškvost nuo jo. Šventas tylėjo, o kada ir ką atsakė tai nesuprantamai. Galima buvo suprast, kad jam kelionė nenusidavė, o roint nesuvyliojo, ba sugrįžo — tas, kas seniau buvo taip perkitręs, šnipukas, dabar su niekuo grįžo atgal.
Nenorėjo jo Bernardas užpykint kolone, norėjao tiktai kuo daugiausiai iškvost naujienų apie tą kelionę.
— Na, kada jai pasakojai, kad jos sūnus gyvas — paklausė — ar tėmijai į jos veidą? Kaip ji išrodė? Ar nepersimainė? Ar nesusijudino?
— Netiki! — atsakė Šventas .