— Eiki! Tingini, bjaurus gyvuli, lietuviškas! — suriko — Eiki! Į vidų, sušilk ir prisėsk... nes aš tau neduosiu čia sėdėt. Turėsi dirbt!
Šventam tas špitolės darbas nebuvo baisus; nieko neatsakė.
Tuojaus liepė jam bliūdus nešiot, vandenį padavinėt, dabot ligonius, ugnį prižiūrėt.
Nes valgyt ir šilumos turėjo į valias.
Silvestras greitai neatėjo... neturėjo kam pasiskusti, o galų gale neturėjo kuo.
Vakare vėl valgį išdalino ir suvis jam buvo nesunku. Atsigulė potam kuknėje133 prie kamino ir skaniai miegojo iki dienos. Rytoj dieną nemislijo jo varyt. Štai atėjo ir špitolninkas, o kada rado jį nešiojantį valgį, nieko į tai nesakė, tiktai nusijuokė.
Vienok asižiūrėjo, kad jis čia tarp tų tarnų yra nereikalingas, ėmė jį į kitą gryčią, kad triūstų apie kareivius ir svetimžemiu s.
Čia jam dar geriaus buvo... ne taip stumdė ir neišjuokė.
Vakare pats Silvestras padavė jam kruzą nedidelį, bliūdelį uždengtą, parodė duris, pasakė jį tenais nunešt.