Drauge su Malborko drūtviete ir miestas augo. Tam mieste buvo gyventojai — visokie ateiviai, kaipo iš Turingijos, Sasų, Prancūzijos, Bavarijos ir t.t.
Tam mieste talpinosi tokie, kurie paskelbą patraukė, kad per vainą su lietuvninkais galėjo prisilupt visokių gėrybių, per ką iš visų šalių visokios valkatos glaudėsi prie kryžiokų.
Daugelis kunigaikščių, o ir Didus Vadas Liuderis, kada pristojo prie kryžiokų, pasitraukė iš savo šalies žmonių, apdovanojo visokiomis locnastėmis134 priskirdamas suvis lengvas provas.
Taipogi reikalavo visokių meistrų, kaipo tai: auksorių135, slesorių ir kitokių.
Iš tų visų atklaidų pasidarė miestas, pirmais gyventojais buvo vokiečiai, o paskui visokie.
Ne gana to atsirado ir visokių giesmininkų, o tarp jų ir necnatnikių moterų136, ant kurių kryžiokai per pirštus žiūrėjo. Linksmai mieste gyveno, o naktimis kas darėsi, tai Dieve gelbėk!
Kad ir katras galimai būt ir vienas kitą išdavė, tai bijojo, kad pats nebūtų išduotas.
Pačioj drūtvietėj buvo valdžia, bet viskam rasdavo spasabą, norint jokiai moteriškei, kad ir seniausiai, nevalia buvo pasirodyt; už tai mieste tavoro137, ką ant kiekvieno pašaukimo desetkais atsirasdavo.
Drūtvietė turėjo visokias vigadas138, o ypač jeigu iš Anglijos ar kitokios karalystės atvažiuodavo svečiai pas juos, tada banketai atsiprovinėjo po kelias dienas.
Tarp gyventojų Malborko radosi viena moteriškė, nejauna, nevos giminė vieno kryžioko — Zygfrido von Ortlopp.