Gavęs valią Bernardas, pradėjo savo procę154.
Negalima buvo veikt, kad suvaldyt padūkusius kryžiokus, kožnas perimtas dvasia kareiviška ir visokia kitrybe, kožnas buvo atšalęs vieroje, o tiktai užimtas politiškais dalykais. Kožnas troško, kad greičiau pralobtų arba kad gražią lietuvnikaitę pasigriebt ir atsidžiaugus nužudyt. Juokui laikė lenkus ir kitas karalystes. Tai kaip galėjo privektuot provą zokono ?
Baisybė dėjosi tarp tų rakalų kryžiokų.
Brolis Bernardas, kuris vieną kartą prispyrė Šventą, kad ką dažinotų, nes nieko negalėjo nuo jo naudot, galiausiai palaikė jį pusgalviu — ir jau daugiaus neklausė apie jį.
Jurgis jam rūpėjo, ba žinojo, kad zokonui bus nauda. Kaip pradėt? Pats nežinojo.
Užaugintas krikščioniškoj vieroj, kaip jau nudavė drūtai ir kad nueitų į Lietuvą, tai ten platins vierą tikrą, o kokią naudą turės zokonas iš to? Ot, — pamislijo Bernardas — kad jis nuėjęs subantavotų lietuvius ir vienus su kitais suerzintų, tada būt kryžiokams šokas — tokia nauda.
Mislijo ir tai, kad jeigu bus paleistas ant valnystės, nuklius pas saviškius, tenai jame atsigaivins senovė, tada vėl niekas ir dar rakalis galėtų tokio šiupinio privirt, kad neveiktumėm suvalgyt...
Svarstė kryžiokas ir kada gerai pamislijo, pasatanavijo, dar ilgiau Jurgį mokyt, o labiausiai apie meilę zokone.
Kada žinojo nuo Silvestro, kad jam geriaus, pastanavijo jį tą dieną aplankyt ir taip padarė.
Tikrai matė didelę permainą. Buvo šiek tiek raudonas, į klausimą drąsiau atsakė.