Bernardas padarė veidą linksmą. Sėdos ant suolelio ir pradėjo į jį kalbėt kaip tėvas locnas saldžiais žodeliais.
— Matau, mano vaikeli, kad tau geriau, Dievui dėkui už Jo loską. Ar tu žinai, mano vaike, kad aš daug apie tave misliju ir žinau, kad didelę naudą atneši zokonui, aš norėjau tave pastatyti didžiausiu ir galingiausiu tarp kryžiokų. Ba matai, čia tie visi atklydėliai iš viso svieto yra niekam tikę ir pilni visokių necnatų, taigi esi čia užaugęs, myli Poną Dievą, tai suvis būsi kitoks.
Jurgis klausė nuleistomis akimis; Bernardas susiprato, kad per daug aukšta kalba jam šneka, pradėjo kitaip:
— Gal tau čia tuose mūruose, prie kurių mes seniai pripratę, nuobodu ir trošku? Sakyk. Ba matai, sergančiam galima palengvint!
Jurgis pakėlė linksmai akis, norint nedrįso dar nieko sakyt, Bernardas dasiprato, kad tropijo į norą jaunikaičio .
Tada jau ne tik pačiam mieste buvo visokių gyventojų kryžiokų pakviestų, bet ir aplinkiniai apsisėdo, apie Malborką ir Karaliaučių. Primais atvykėliais buvo: Pynau, Mul, Stubechai, Brandyrai, Muckenbergai ir t.t.
Tarp Malborko ir Žulavų ne per toli nuo miesto turėjo dvaruką savo locną — Panauselde vadinamą. Tas ūkininkas buvo turtingas ir pirmas gyventojas toje šalyje, vadinosi Dietrichu von Pynau, tas tai ant mislies parėjo Bernardui. Mislijo tenai Jurgį nugabent, idant tenai kvėpuotų grynu oru.
Dietrichas von Pynau su savo ne jauna pačia ir dviem sūnumis gyveno nuo drūtvietės netoli, adiną laiko reikėjo eiti pėsčiom į tą vietą.
Iš lockos kryžiokų pastojo turtingu, o kada užėmė tą vietą buvo suvis biednu žmogum, dėl to gii visame buvo zokonui paklusnus. Jurgiui tenai tikrai galėjo būt gerai.
Pynau niekuo daugiau nesirūpino, kaip tiktai , kad ką daugiau lobio prisirinktų, per ką buvo skupus155 ir su niekuo neužsidėjo, dėl to gi Bernardas žinojo, kad tenai Jurgis neišdyks.