Kada senis buvo užpykęs, tai ne tik ant bernų plūdo, bet pačiai daugiausiai gaudavosi. Ta vėl priešinosi visam. Sūnums kartais gaudavosi su lazda. Pakajaus namie niekados nebuvo, o kada ateidavo šventa diena, pasigerdavo, o paskui mušdavosi su lazdomis.
Senis labai šlovino zokoną ir bijojo kryžiokų kaip velnių. Kada Bernardas atgabeno Jurgį pas Dietriechą, tai prižadėjo, kad prižiūrės kaip locną kūdikį ir kad visokias vygodas turės. Petras ir Povilas prižadėjo jį visame ramint. Paskyrė jam gražią kamaraitę šviesią ir davė minštą lovelę. Žodžiu kalbant, turėjo būt kaip rojuje.
Šventas liko prie Jurgio.
Tuojaus suprato visi, kad tam nuliūdusiam jaunikaičiui čia nepatiko, o kad ir apie jį puolinėjo, nieko nemačijo, kas dieną buvo smutnesnis.
Po tikam gyvenimui klioštoriuje atrodė jam čia kaip pekloje159, o dar ką — nekentė vokiečių kaip šunų.
Niekas nemačijo, kad ir puolinėjo prie jo, galiausiai pasiliovė. Suvis į jį tėmijo, kad jam tiktai to reikėjo .
Išeidavo, pareidavo, jodinėjo su Šventu, kada tik norėjo, nieko į tai nesakė.
Šventomis dienomis atkeliaudavo iš Malborko keli kryžiokai, kad atsigertų ir pasibovytų, o kad paprašydavo ir Jurgį į tą zobovą, o kad ir bovijos drauge, vienok neakvatnai.
Šventas kada apžiūrėdavo arklius, tai nuolatos pas jį sėdėjo ant slenksčio ir mokino patika lietuviškos kalbos.
Šnabždėjo tarp savęs, rodavodami, kaip iš čia galima būt ištrukt.