Tuo laiku žeima baigėsi ir pradėjo atšilt. Iš kožnos šiltos dienos naudojo, ba nuolatos jodinėdavo. Šventas kartais jojo su Jurgiu, o kartais leisdavo patį vieną.
Jurgis kožną dieną leisdavosi kas kartą toliau, idant pažintų apylinkę. Prie Malborko ilgai nedrįso prisiartint, norint buvo matyt, bet baisėjosi prisiartint. Bijojo, idant jo kas nepamatytų, nedaneštų ir vėl į klioštorių nepaimtų.
Žiemą Bernardas kelis kartus jį aplankė, o matydamas kas sykį sveikesnį, tiktai kad buvo nuliūdęs, pavėlijo ilgiau sbūt.
Žiemą visi privektavo Jurgį, mažai kas į jį tėmijo. Jurgis tada su Šventu darė, kas jiems pasidabojo.
Abudu troško labai, kad iš rankų kryžiokų ištruktų kuo greičiau, o kad žinojo Šventasis visus kelius, vienok negalėjo idrįsti tam. Šventas viena būt galėjęs, ba su savo drapanomis galėjo visur perslinkt, o kad ir būt ks pagavęs, būt išsimelavęs.
Kas kartą Jurgiui pradėjo nubost tam dvariukyje, pradėjo turėt didesnį pririšimą prie Lietuvos, o vokiečių suvis nekest .
Spyrė Šventą, kad kuo greičiau rodą darytų apie pabėgimą, ką tas nuolatos vilkino.
Valstis užimtas kryžiokų, buvo užgyventas ir negalima buvo jokiais būdais per jį pereit, kad niekas nematytų. Jeigu gi būtų sužiūrėję, kad Jurgis pabėgo, būtų suėmę.
Laukuose ir pakelėse gyveno koloninkai, o giriomis negalima buvo keliaut dėl to, kad tankios ir valkiojosi visokie razbainikai.
Šventas norint netrotijo vilties pabėgimo, vienok vilkino.