— Pakolei aš čia būnu, tai geriaus pabėgt. Jeigu taip kaip šiandien ilgai neparėjau, o pakol susiprasiu, tai aš būčiau toli, jie visi mislytų, kad manęs koks žvėris sudraskė.
Žinai, kada mus atims į drūtvietę — iš tenai ne greitai galėtume ištrukt, o kad ir ištruktumėm, tuojaus susiprastų ir vytų visais keliais.
Šventas su galva linktelėjo, nes rankas savo laužė.
Turėjo jisai savyje suvis kitokią mislį, bet nedrįso pasakyt. Norėjo pirm apsižiūrėt gerai. Bėgti keliais nebuvo galimas; Šventas mislijo apie didelę valtį, kad katrą naktį būt galima upe Nagota leistis ir gautis į kraštą marių, o paskui kraštais dasiekt kraštus Lietuvos.
nes jisai nežinojo vandeninių kelių, o ir nemokėjo irklais varyt.
Vienok jis turėjo viltį, kad tai būt geriausia. Mokėjo jis plaukt kaip žuvis, tą patį mislijo, ką ir Jurgis moka, tai kad ir būtų išvirtę su valtim, būt galėję gelbėtis ir bėgant vandeniu jokio pėdsako paskui save nepaliktų.
Tankiai ęjo į pakraščius upės Nagotos, ar neras tam tikros valties. Kad kada prireiktų, galėtų pasivogę bėgt, ba pirkt neturėjo už ką .
Pakolei nebuvo tvirtas, Jurgiui nieko apie tai nesakė.
— Turime ir Rimą su savim paimti — tarė Jurgis — o galima ir ką prigriebti, kad iš tos nevalės išvest.
Šventas susijudino.