— Vienam sunku, Kunigėli, — tarė — dviem sunkiau, trim negalima, o keturių nevesiu!
Ir pradėjo smutnai juoktis.
— O jaunystė-paikystė — marmėjo. — Ne gana, kad pats save išgelbėsi; Kunigėli! Nori pulko, kad greičiaus sugautų ir visi pražūtumėm!!
— Žinoma, trise greičiaus bus galima atsigint, — tarė Jurgis.
— Jau kada pareitų gintis, — tarė Šventas — tai geriau iš anksto užsidėt virves ant kaklo ir pasikart patiems. Tai užsimanė vajavot.
Jurgis tylėjo.
— Na gerai, Rimas — tarė šventas — o kas ketvirtas?
Jurgis apkaitęs tylėjo.
Perkirtęs senis tuojaus visko dasiprato ir rodos žinojo, apie ką eina.
— Ogi nesakykite — tarė — aš ir taip žinau. Rimas tai merginai galvą primušė, bene ją kur matei? Tai kas jaunam galvo! O man kožnas moteriškė tiek stovi, ką lukštas nuo riešuto ir už ją nenorėčiau kailį įkišt, nė tau nevėlyčiau.