Net gėda kaimiečių-žmonių”.
IX
Nors Ruzei Motiejus gana įkyrėjo.
Vienok kad į kelią jai ruoštis padėjo,
Pritūpčiodams dar mandagiai,
Mergaitei širdelė minkšta atsileido,
Skruostai net užkaito ant apskrito veido
Ir akys nušvito smagiai.
Užmiršo tada, kas jai šiąnakt sapnavos;
Ir taip su Motiejum meiliai šnekučiavos,