„Kas volungei liepia verksmingai dejuoti?”
Atsakė Onytė: „Ar beržui šakas
Nuleisti!.. Taip širdžiai sunku nedainuoti,
o jausmo kas pradžią suras?”
„Laimingas, kas jausmams išreikšti gabus:
Jie tirpsta tada kaip ant saulės ledai!
Kas gali nors verkti, tam ašaros bus
kaip balsimo brangūs žiedai!”
Tik galvą ant to palingavo Onytė.
„Be reikalo — tarė ant galo — panytė