Mums skausmas, ne apmaudas lūpas atdaro!”

ją šnekint mėgino Onytė.

„Juk kunigu brolis tegul sau neliktų!

Nelengvas tai žingsnis — tarnystė Bažnyčios!

Man rūpi, kad viltyse neapsiriktų:

juk žmonės paskui besityčios!”

„Begaišus tik!” — seseriai tarė Laurynas —

Nežūsme, jei Dievas tik gyvus laikys;

O tamstos dvare laukia mūsų vaikinas

ir sielvartas pats apsakys!”