Ir atmintį šventą paliko”.
Į Jakštą paskui, kurs dažniausiai tylėjo,
Švelniai atsigręžęs, išrodyt pradėjo
Poezijos pilną gražybę
Laikų, kad Jadvyga, nors ašaros byra,
Apsirenka baisų Jogailą už vyrą,
Tautų pasišventus vienybei.
„Tu, Klimai, tikrai bene iš kunigų! —
Ažukalnis kirto — graudinti mergų
Nei Jakštas gražiau neparašo!