Jam laimė ant žemės, matyt, nežadėta!
Tai norints Jadvyga, taip jo numylėta,
Gal ją bent po metų atras.
Tada ir ant jo gal kitaip pažiūrės;
Nejau tada ašaros jai nebirės,
Kad didžią jo auką supras.
Čia Juozui pačiam nenoroms akyse
Dvi ašaros-perlai, kaip žvaigždės, užšvito;
Ir norints, kaip milžinas, gynės dvasia,
Žaizdų atminimai jam vienas už kito,