Ligšiol neužmigę, vėl grįžo, kankino,
Ir veltui nuo jų apsiginti mėgino.
XII
Ne tai kad Rainys savo žingsnio gailėtųs:
Juk metė svajojęs sapnus numylėtus,
Dėl laimės ir gėrio Jadvygos!
Bet Goštautą kaip gi geru paminėti?
Kurs savo didybėj jam liepė kentėti.
Kuriam tik „jų mylistos“ lygūs.
Taip priėmė jį aną kartą širdingai;