Bet Goštautas, kartą prašnekęs, skubėjo
Išberti greičiaus, kas seniai jam gulėjo
Kaip slėgia akmuo ant širdies:
„Neslėpdamas meilės — jam tarė — varai
Jadvygą į kapą, žinodams gerai,
Kad jūsų sapnai — be vilties!
Jei trokšti jos laimės, jei vyras esi,
Duok pats jai suprasti, jog raiščiai visi
Tarp jūsų kaip būtų nebuvę!
Ant karto paverkus, paskui bus dėkinga,