O Goštautas tamstai išpirš ir turtingą
Ir rasit gražesnę lietuvę”.
„Be piršlio apseis — tas atsakė šaltai —
Bet panai Jadvygai jei reikia tiktai,
Aš nepasigailėsiu ir mirti!”
Ir nieko nelaukęs... O, tos valandos!
To vakaro jis neužmirš niekados,
Kad širdžiai jos uždavė kirtį!...
Dabar, kad į praeigą vis tai nuslinko,
Sudaužęs jam širdį, kapais palydėjęs,