Net gudriausis išdžius beklepsėjęs liežuvis,
Jei ant jo neužpilsi nors retkarčiais lašo;
Juk žmogaus gyvata tai lyg bėgąs upelis:
Be rasos greit išseks musų trumpas amželis!
Tik žiūrėk: Abraomas į vaišes beprašo!”
Visų įtempti nervai tik rodos to laukė
Ir ant karto mazgus sulig vieno sutraukė:
Ėmė juoktis kvatodamas susirinkimas;
Bet drūčiausiai kvatojosi Glinskis patsai;
Lyg sparnai jam plusnojo nudribę ūsai: