Tik Damaske iš plieno nukaldintą ginklą.
Svetį tolimą Goštautas vedas prie stalo,
O paskui, kad arčiaus pasižino ant galo,
Ėmė norints ant pirštų šiaip taip bešnekėti
Apie buvusius amžius, kares ir vienybę,
Apie mūsų ir jų kitą kartą galybę,
Į kurią vos gali jau dabar betikėti.
XII
Pažiūrėjęs į aukštą, kaip per įkvėpimų,
„Ar ne sapnas tiktai? — tarė Jakštas į Klimą, —