Tartum ūžjautei amžių senobinių kvapą!
Tiek atsimena vienkart gražiausių dienų,
Į totorių pažvelgus!... Ir tiek milžinų!
Lyg kas būtų atskleidęs istorijos lapą!”
Nors užkalbintas, Klimas negreit beatsakė:
Atsiminus senovę ir jam širdis plakė;
Apie ją nemokėjo mąstyti šaltai:
Jam praėjusiai amžiai, jų dėjos ir vyrai
Tai nebuvo be žado užmirusiai tyrai!
Jam kaip gyvi kalbėjo senovės raštai.