Jį vadinta per dideliu idealistu;
Gal teisingai, bet kasgi iš mūsų neklystų?
Gal per daug jam prabočių sapnavosi dienos!
Ir dabar, į totoriaus žiūrėdamas kardą,
Jis garsingą atsiminė Algirdo vardą,
Prieš kurį net Maksvos bedrebėdavo sienos.
„Kiek poezijos! — tarė, — ir rūsto gražumo!
Kiek didybės ir kūdiško naiviškumo,
Kad Dimitrio ir Algirdo atmeni kovas!
Vienas siunčia nadėgulį, antras kiaušinį,