Jis vienas, jai rodos, našlystę jos mato;
Kaip skunda į Dangų jo skrenda balsai,
Ir pakelia dvasią, ir širdį sukrato!..
Numirus matušei, bus metai dveji,
Tik jam savo paslaptis paveda ji!
Ir jis ją supranta: širdies paslapčiausią
Jos maldą atjaučia ir, jai paklusnus
Tai verkia, ar džiaugias, tai skundžias, ar klausia
Tai skelbia skaisčiausius mergystės sapnus.
Šiandieną, kad skleidžiasi spinduliuos lapas,