Kad dvelkia malone pavasario kvapas,
Jadvyga ir draugas taip stygomis šneka,
Taip jiem nepasergiamai41 valandos lekia.
Kad nieko nemato, negirdi svečių,
Kurie, užsiklausę svajonių skaisčių,
Nedrįsta pratarti: akordai prapultų;
Slapčia gi klausytis lyg rods neišpultų.
VI
Jadvyga pakėlė žydrasias akis,
Ir visas jai kūnas kaip ledas nutirpo.