Ją diegte nudiegė kita kibirkštis!
Norėjo pašokti; bet kojas pakirpo
Nematoma galia: jai priešais stovėjo
Jaunikis gražus, nepažįstams visai;
Kaip ugnys safyro42 jam akys spindėjo,
Ką veidą dabino pirmieji ūsai.
„Odi prophanum volgus et arceo”43,
Atsiliepė Glinskis juokuojančiu tonu,
Kad partrauktų tylą: „Varyk mus namo!
Matyt nebelaukei tokių nevidonų44!