„Svečiai iš Sokaičių... ir taip netikėti!...
Dievuliau! Kad būtų dar kiek žmoniškiaus,
Svariaus apsitaisius! Dabar nuo pat ryto
Ikšiol nesivilkusi apdaro kito!
Plaukai pasišiaušę, kaip šiurpės, nuo vėjo;
Krūtinė”... Čia verkti Jadvyga norėjo.
VII
Nuo Goštauto dvaro, už mylę geroką,
Ant rėžių siaurų neturtingai maitinas
Pokaičių bajorai; nors arti temoka,