IV
Jei Dievui tik lūpų užtenka garbės,
Žemaičiai kaip žvaigždės danguj žibės,
Jų balsas padanges aplėks:
Ar gieda ražančių, ar šventą Antaną;
Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną,
Jų nieks, iš tiesų, neužrėks.
Bet maldai ir širdį jie turi nešaltą;
Ledais tik paviršių laiko apkaltą;
Ji tirpsta per „Šventas Dieve!”