Kad vasaros naktys malonios, žvaigždėtos
Ramino ir migdė visus;
Nemigo jo dūmos21, Dangaus numylėtos,
Jiem Nemuno lankant krantus.
Pabėgę nuo savo draugų, idealo
Ieškojo ne žemiško veido;
Jiems rodės: dėl žemės krūtinę atšalo,
Ir linksmą jaunimą apleido.
Ir mėnuo, ir žvaigždės, ir upės vilnis
Į kitą jus šalį vadino;