Jam žodžiai užšalo jausmingi.
„Kada gi pons Juozas jau mus aplankys?”
Nuliūdus Marinė jo klausė;
Jo klausė!... Bet geso akių spindulys,
Kaip geso viltis paskučiausia!...
Suprato tai Juozas ir jauną krūtinę
Jam parvėrė skausmas kiaurai!
Bet kaip gi tą viltį pakelt paskutinę,
Kad jos nebemato patsai?
Ant galo atsiliepė: „Dievas tik žino,