Ar leis susitikti kada!
Ne sau lygius mus Jis ir čia suvadino!
Vargiai vėl suves Jo ranka!
Motiejus stebėjos: juk jo tai mislis!...
Jam tamsūs šešėliai pražuvo:
Štai Juozui Marinė — ne savo dalis!...
Ir jau lyg jo gailu jam buvo!...”
Bet Vandai ant dūšios41 jau stojos lengviaus.
Viltis lyg drąsesniai prašneko;
Ji tarė: „Laikai mums užšvis maloniaus,