Pradėjo varpai dzen dzen skambinti; išgirdę šmukš sulindom visi į bažnyčią. Mišias laikė pats labai geras ir nu parapijonų126 milymas klebonas Juzupas Januškevičius. Po tų mišių laukėm sumos, žirniai mūsų pilvuose nuseka. Po visam švikštu švikšdami šarpawom namon. Vos į kiemą įėjom pakvipo mums lašiniai: visiems sugrįžus padėjo mergaitės ant stalo didžiai skanią šiupenę127. Paršo uodega biškį apkrimsta kišojo vidury bliūdo, ką aš regėdamas tariau: „,Dėl ko tai pats papuošimas bliūdo uodega neciela128? Atsakė tatai šunys bjaurybės apkrimto.
*
Gaspadinę su gaspadorium pasvadinom užstalėj pačioj kerčioj, kaipo vyriausioj vietoj. Motuzienei teko pirmas dalykas su uodega. Valgant trakš trakš už ausimis traškėjo. Visų snukiai riebūs paliko, galėjom eiti šeimynas samdyti. Pavalgę atsigėrėm gero alaus ir kaipo naktį ne miegoj klekst klekst sugulėm, kelėmės ateinantį rytą.
Atsiliepė Elzbietė: „Nu ir mes kelkimės, nes par daug ilgai šneki. Atsakiau: „Teisybė, motinėle, bet matai — žmonės parejūnai gieb daug meluoti, pri kurių ir aš prideru.
Penktas vakaras
Nors įkyrėjau matutei aš savo pasakomis, tečiaus vėl vakarui atėjus namiškiai susėdo, o aš šiai prabilau.
Antrą Kalėdų šventės dieną vieną vėl ėjom į Varputėnų bažnytėlę, išklausėm mišelių, o grįžę pavalgėm juodų vėdarų su dešromis, dar atnešė mergelės batvinių ir tuos paėmėm. Po valgių tarė gaspadinė: „Jūs papietavę tuojaus eitat gulti, gana to, pogiedosma bernelius. Tuojaus Elzikė paėmusi Kantyčkas pradėjo sukurti, mes balsu pritarėm ir šaukėm: „Bernelit gimė Betlijoj”. Visus bernelius išgiedojom. Sukilę ėjom kaukš kaukš ritine mušti, o temstant sugrįžom i trobą.
Nieko netrukas pradėjo loti šunys ir kažikas brakšt brakšt į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: „Kas čia?”. Atsakė: „Mes susiedai blukvilkiai129, argi rodą130 bernelį giedoti?”. Šis atsakė: „Roda, roda“. Tujaus įėjo keturi vyrai, trys jauni o vienas senas žilas, pagiedojo Stveikas Jėzau mažiasis ir tarė senis: „Sosiedai, atėjom pas tamstą ne gerti ne valgyti, bet tamstą pasveikinti. Esi stiprus ūkininkas, geras sosiedas, dievobaimingas žmogus, dar mana vaikui kūmas131: tarp mūsų plikių gali vadintis karalium, kaipo tarp aklų vienakis. Milym tamstą, nekartą susišelpiam132, todėl sulauki tos didžios šventes sveikinam tamstą drauge su gera moterim ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats ilgai užlaiko dėl mūsų laimės. Motuzas pasakė jiems ačiū ir pasvadino. Tulid vėl činkt činkt i langą kiti blukvilkiai atėjo. Priimti pagiedojo paprastą giesmelę ir susėdo.
*
Motuzas atnešina cynos izboną133 alaus, ir padėdina su skleinyčiomis134 ant stalo, seniai alų plempė, o jaunūmenė pradėjo žiužį135 nešti. Sustoję į rinkę136, vienas apsukuo skriedamas kam norint įbrukdavo žiužį: tas beregint čakš čakš muši gret stovintį ir gynė apsukuo rinkę. Muštasis žiužį įgavęs vėl pabrukš kitam įdavė, o tas šalip stovintį taip pat šmiaukš, šmiaukš raižė. Ir taip toliaus. Pavargę susėdom.