Be puškuojant tariau: „Nu dabar tu, Peliksi, būsi vilku, o Izydorius te gana aveles. Tujaus Peliksą kaip vilką įstumė į kertį ir su krieslais užstatė it su tvora užtvėrė. Izydorius jiems ilgą ramentą sustatė dešimtį berniukų su mergelėmis ir sakė: „Ganau ganau aveles, vilką su ramentu nubadysiu, su šuneliais apsiundisiu. O tuo tarpu lig vakaro nebliks nė vienos, lig ryto nė pėdos”. Beregint žirkt atsisukęs tarė: „O tu, vilke, ko čia stipsai?”. Vilkas: „Ko tu nori, ar aš dėl tavęs avių su ožiais nė į apluoką negaliu veizėti? Tu dabok savo avių — ne manęs”. Piemuo: „Ar tau ne gėda, bjaurybe, būti par visą amžių kraugeriu? Dėl ko žmonės ir mano aveles be to apsieina?”. Vilkas: „Jei taip tu su savo avelėms benesi už mane geresnis? Kas prarys: jaučius, paršus, paukščius, žuvis ir tas pats avis jej ne žmonės? O tavo avys kiek tūkstančių gyvų vabalėlių ant lapų esančių sugromul. Tečiaus anos geras, o aš vieną papjovęs didesnis esmi kaltinikas. Taip tavo sūdas teisingas, kaip Šilalės asesoriaus, kurs išmuše žydą už tai, jog is skolos praše.
Piemuo vėl sakė: „Ganau ganau aveles”, bet iššokusi iš kamaros i trobą mergelė tarė: „Motinėle, tavęs reikalau ir žad duoti sermėgelę”. Vos piemenį paėjus, vilkas capt vieną avelę užtvėre ir pasivedė. Piemuo sugrįžęs nebranda aveles, verkė ir sakė: „Ai ai kami mana avelė?”. Vilkas atsakė: „Paskriejo gerti”. Mergelė antrą kartą iššokusi tarė: „Motinėle, tavęs reikalau ir žad duoti terbelę”. Piemenį paėjus vilkas kitą pagavo avelę. Taip visas išgaudė.
Ant galo visi sušoko ant vilko čiupt gerai nutvėrė, brukš patraukė, benc išvertė ir takš takš mušti pradėjo. Vilkas girdi pirmu cipt cipt cipt, paskiau vau, vau kaukė, ant galo strapt stojęs ir tabolai tabolai pabėgo, nė uodegos nebepalikęs.
Mums besivolioujant atėjo velyvas laikas: pavalgėm, pasimeldėm ir dūrinom gulti. Ryto metą aš anksti kėlęs iškroviau savo daiktus ir pradėjau siūti. Bet gaspadorius kėlęs tarė: „Ką tai, meistreli, dirbi? Mes Kalėdų ir Velykų trečią dieną švenčiam; negalėsi šiandien siūti. Atsakiau: „Kas bus, tėveli, ar galiu aš par tris dienas nieką nedirbdamas jūsų duoną valgyti?”. Motuzas tarė: „O kur dings meistras šventėms užėjus”. Atsakiau: „Nu gerai aš už darbą nieką neimsiu”. Tą dieną į bažnyčią nėjom, giedojom bernelius ir šenečia stumdėmės. Po pietų tariau gaspadinei: „Motinėle, ar neleistumi mums pašokti. Aš turiu skripičias”. Ta atsakė: „Nu gerai spardikytės ir mano dukteris to gieid be galo”.
*
Daugiaus nieko nebsakydamas išsiėmiau te skripičias ir pradėjau dzir dzir griežti. Beregint sustoję šeimyna Motuzų, o aš tariau: „Nu šokit šesnytį”. Vaikiukai byldu byldu spardės šokdamis, mergaitės tūpt tūpt tuptojo. Tiems bešokant keturios susiedų mergelės tarsi užuodusios atėjo. Pradėjau čirškinti Dūriną, visos kerčioje sustojo šoko ir sukos kaip reikiant. Po geros valandos aš grieždamas ir pats šokdamas sušukau: „Žyds degė degutą”, tojaus visi dainuodami pradėjo suktis. Kad nupluko susėdom.
Velyvam laikui atėjus, pavalgėm pasimeldėm ir sugulėm. Svetimi išvaikščiojo. Mergaitėms dideliai137 įtikau, geidė, kad nuo jų niekuomet neišejčiau.
*
Šventėms praslinkus siuvau atsispirdamas. Darbą pabaigęs taisiaus138 eiti toliaus be užmokiesčio. Motuzas vienok įspaudė man rublį į ranką. Nuėjau i Kurtuvėnų parapią i Užkalnės sodą pri Antono Povilaičio.
Čia darbą gavęs siuvau be atlydos139. Tiktai šventei Trijų Karalių atėjus sugrižęs iš bažnyčios, ryžaus pabraiti. Susėdo pablaku140 Povilaičio vaikai: Adomas, Mykolas, Antanas; dukterys: Teklė, Elzė ir Agatė. Man pirmam kliuvo Šešką gaudyti: Adomas čakš suriežė man gerai par nugarą, bet spėriai sugavęs žiužį sėdaus ir kitų nugaras tvinkt dailinau.