*
Verd bulves apvales, kurias valgo su druska, arba dažą189 silkių saldžią jej tos gauna. Kartais buvęs nuluptas ir sugraižytas į ritinėlius, ded į katilaitį, įmet apsčiai druskas su cybulėms190, apoč su bliūdu ir šutin be vandens. Taip virtas bulves yra gardesnės. Verd taipogi žiūrę191, kopūstus sa grybais džiūvusiais ar su žirniais ir batvinius su pupomis. Nekurios geros gaspadinės, tur slėktas rudmieses: kitos perk silkes ir aliejų iš kanapių ar iš siemenų spaustą. Tą virin su cybulėms, pil po truputį į valgius ir tuo paskanin. Tokį aliejų valgo taipogi su duona: kartais iškep pampuškas aliejuje, bet ta neduod šeimynai; nes jau skaitos už brangų valgį. Sukruša kanapius, kiep su tais kepaišius. Verd taipogi košes iš miltų, kuriuos valgo ar su aliejum, ar su kanapių pienu. Kartais duonos mažus kukulėlius iškepusios, pjaun pusiau, apsuda su druska ir su kvynais192, paskiaus vėl kiš į pečių ir sudžioięn. Tie sakoriai193 yra gardus užvis su du valgant; bet reik turėt gerus dantis. Regėjau vieną senį kurs triaukš, triaukš tokiu sukorius bevalgydamas, prarijo savo du dantis. Likusį šmotelį brinkt pamatė ant stalo ir tarė: „Kad jūs prapultumėt, aš ir liežuvį savo prarysiu, ne vien dantis.
*
Jej kuomet gyventojai prigaun žuvies iš kur arba perk silkių; tada jau yra Velykos. Pieno, o labiau dar miesos gavėnioj nieks nerėgi. Vaikai pagaliaus bent šešių, septynių metų amžiaus savo turintys; nebnor su pienu valgyti. Nė ligonių negal priversti idant įžagtų194. Toks tai pasninkas man įkyrėjo, nes čia Palangoj ir Klaipėdoj, kaip žinot, žuvis Stintinės užvis man tinka.
*
Rokiškėj būdamas vaikščiojau į bažnyčią užvis šventomis dienomis, ėjau pagaliaus ir spaviednes195 obet klebonas didžiai nu žmonių mylimas Viktoras Rasteika, baisiai man galvą ištrinka. Paėjau girdi sušiles it pirtyj buvęs. Kad anam šalt būtų! Prisiartina verbų nedėlia, eidami į bažnyčią prisirinkom: kadagio, bruknio, žalių laumės šluotų, ažuolų šakų su pernykščiais lapais, blendžių ir karklo šakelių su avelėms. Tas visas pašventinom. Vaikai paprastai turėjo tikt žilviečius196. Po mišių išėjom į šventorių: vaikai girdi kits kitam šmiaukš, šmiaukš par nugaras čaižydami sakė:
— Ne aš mušu, rikštė muš * Patol muš, kol suluš * Už nedėlios didi diena * Palinksmins, kožną viena.
Būk toks pat, kaip buvęs * Būk sveikas, kaip žuvis.
Ar visur toks yra paprotys, nežinau.
*