Didžiosios nedėlios seredoj197, ketvergoj198 ir petnyčioj199, kunigai gied ar kalb ilgus poterius bažnyčiose, kuriuos pabaigia, benc, benc muš su knygomis į klaupkas200 ir ein namon. Vaikai tai žinodami lig laiko gaun lentelę, su skyle dėl įverimo virvės reikalinga; ant lentelės išrašo su kreida ar su anglim silkę; vienas velk tą lentelę apsukuo bažnyčios, seredoj tikt vieną kartą, o kiti čakš, čiaukš plak su žilvičiais201 silkę kaipo jau nebreikalingą. Ketvergą velk da kartą plakdami, o petnyčioj tris kartus. Bet ir tą paprotį nevisur teužlaikę.
*
Dar po užgavimo varpų, vaikai o kartais ir paaugę tarnai bažnyčios parein namus sa klegetkomis: tas klaklakš, klaklakš brazdindmis ar dzir dzir tarškindamis, meld dovanų; gaun pinigų, kiaušių ar pyragų Velykoms.
Vis tai užlaikė vaikai
Kad geri buvo laikai.
Didžiojoj sobatoj Mickienė kepė pyragus, miesą ir dažė kiaušinius. Vaikai laižydami veizėjo į tuos skaninius; tečiaus ragauti nedrįso.
Pabaigęs darbą kad ketinau iš Rokiškės išeiti; Mickus nenorėjo man ažmokėti. Vos par didį vargą kiek tiek išgavau ir išėjau par šventes į Panedėlio parapiją pas ūkininką Rymkūną. Čia radau jaunūmenės šiokį paprotį. Nu ryto girdi užvis vaikiukai, vaikščiodami su vandeniu laistė rankas gaspadorių ir už tai reikalavo velykaičių. Ir be to šlokš, šlokš šlakstė vandenį ant mergaičių, o sušlapinę ki, ki, ki juokės, nes tos kaipo šventa diena padoriai apsidariusios čežėjo202.
Rymkūną aplankė Krasauskiai ir kiti susiedai. Jaunūmenė dirbo supines ir supavos. Trečią dieną šventindami linksminos. Šeimyna su vaikais iškasėsi duobelę ritinėjo kiaušinius: kurio kiaušinis ritėdamas užgavo kitą duobelėj esantį, tujaus vaikiukas ritines atimdavo.
Ketvirtą dar dieną ledų dienų vadindamis nedirba darbo; todėl suėj į grinčią šiaip rovė ridiką. Daugėm pablaku susėduss, vienas lazdu jodamas išėjo iš kamaros, sakė „girkš”. Kitas klausė: „Kas čia varsto dvaro vartus?”. Raitorius203 atsakė: „Aš, ponaitis kiburkštaitis”. Kitas: „O ko rejkalausi?”. Raitorius: „Ponia užsigeidė Rimo ridiką, atėjau rauti“. Kitas: „Išraukis tinkamai”. Raitorius ėjo pas vieną siedantį, su abiem rankom padavė savo ramentą, ta įsikibo, raitorius traukė, kiti sėdantys neleido, tečiaus pastatė ir vedė į kamarą ar kertę. Paskiaus vėl atjodavo, reikalavo, ridiką rovė ir taip toliaus.
Aš regėdamas nekuriems jau tą veikalą įkyrėjus brakš atidariau savo skrynelę išėmiau skripičias ir dzen, dzen pradėjau tempti stygas. Tojaus jaunūmenės akys prašvito: visų pirma pradėjo šokti Avietėlę, paskiaus Blezdingėlę dar paskiaus Lenciūgėlį, dešimtis porų sustojosi, davė garo kiek tinkama. Pirštai girdi mano suskaud be griežiant, pats pagaliaus čirškindamas op, op šokti pradėjau. Apsistojus kažikas tarė: „Pašokim dar Dują” ir pradėjo kraipytis. Vyriškiai šoka Kepurniką ant pabaigos Miželį. Velyvas tapo laikas: Rymkūnienė ėjusi atsiliepė: „Gana vaikai, gana voliuotis! Duosiu jums valgyti, pavalgę eikit gulti. Tatai nušilot kaip roną pjovę, o grinčią pridulkinot kaip jaun linus minant”. Aš tai išgirdęs lioviaus griežti, pavalgėm ir sugulėm.