*
Apsidirbęs pri Valiulio užėjau į Lesiškių uličią pas ūkininką Gasciūną, siuvau ir parleidau šventę Dievo kūno arba Vainikų. Ėjom į bažnyčią, nebteko laiko pramonėms.
Tujaus po šventės gimė Gasciūnui sūnus, kuri kūmas nuvežė į Biržę apkrikštydina. Tiems parvažiavus, stovėjo pakviesti svečiai, o bobutė capt capt atėmė jų kepures. Pagavo pagaliaus ir mana nors jau seniai buvau atėjęs pas Gasciūną. Susiedai atėj sveikino gimdytojus, žmonistas darė ir atnešė ką neką dovan. Paskiaus visi turėjom savo kepures nu bobutės išpirti; gavo senutė no i pusantrą rubliaus, bet kas iš to? Vakarop vyrai atvežė po duris grinčios medines eketes, padėjo ant jų truputį šiaudų, pavadino ant tais bobutę ir vežė patys be arklių ją į karčemą; kami ta turėjo pirkti arielkas ir alaus. Nupirkus vėl į eketes pavadinę parvežė namon.
*
Ar žinai, motinėle, šitai visuose Žemaičiuose einantis į stoną moteristės važiuo jauni į bažnyčią darbo dieną ant taščios, slubą imti: tą pat dieną spaviedojas, priim švenčiausi sakramentą, kunigas jus suvenčiavo ir grįžtt namon kami tėvai pagal išgalėjimą pakel parietką. O Lietuvoj jauni renkas imti šlubą paprastai šventą dieną, atvažiuo į bažnyčią po visam tąnkiai girti. Priėmę sakramentą, tujaus šmurkš, šmurkš sulend į karčemą. Ger, šok ir bjauriojas toj par tris dienas piktyn pakeleivingus, kurie apsistos pri karčemos. Žodžiu sakant tikra nelaimė Lietuvai su toms karčemomis, be kurių niekokie šventą darbą negal nudirbti. Juk ir vyskupas važinėdamos sakė, kad slubus imtų darbo dienomis, kad važiuodami priimtų šventą moteristės sakramentą, būtų negirti ir kad parietkas keltų namuose, ne karčemoj. Tečiaus ir jo nepaklause: rasi kumetnor susipras negerai darantys ir išsižada savo seną, bet negerą paprotį. Jog žydai savo veselias209 keldami nein pri katalikų; kodėl tad katalikai pri jų eiti turėtų?
*
Bet grįžkim pri savo šnekesio. Pasiuvęs ką reikiant pri Gosciūno išėjau į Rastauską arba Pabiržės parapiją, gavau darbą pas Slavinską Bajoriškių uličioj.
Prisiartina Šv. Jonas, žmonės subrazda. Vakarop pirm tos šventės mergaitės išėjusios į uličią aprinko vietą platemi kelėj, sutemus jaunųmenė toj vietoj susirinko Kopuloli, sukūrė ugnį ir parvedino skripkorių. Tam griežiant šoko susikibę dainuodamis daines, kurių negalėjau gauti. Kitos mergelės rovė žoles ir degino, o tai dėl to idant nebūtų žolėti rugiai ir javai. Vaikiukai ėmė su rankomis žemę iš kelio ir barstė i pievas idant jo kurmiai raugdami negadintų.
*
Kitos moteriškės tą pat naktį ėjo į upę ar į prūdą210, plovės pačios, mazgojo savo drobinius ir šukavos, o tai vis darė, kad tą metą vyrus gautų.