Mūsų senolių senoliai būdami dar pagonimis tikėjo: tą naktį plaunančios dievės Laumės, tų tai Laumių paprotį tebepildo mergelės aplei Biržę ir Pabiržę, ko Žemaičiuose nu seno nebėra.
*
Čia žmonės tebtik į žavėjimus211: sako esant raganas, kurios gal kitus sužavėti į ligas įvesti, karvėms pieną atimti, avių vilnas nupešti ir taip toliaus. Aptartų raganomis vadinamų bobų, neužkint, o kartais ir iš savo uličių arba sodų išvaro. Todėl užvis senas drovis Šv. Joną naktį ir iš namo išlįsti, nes jei kas paregėtų anas vaikščiojant ar žoles kokias renkant; tujaus apskielbtų esant raganomis. Ir taip senos gadinės įsidėjimai212 čia dar užliko. Linkėtinass yra daiktas idant suvisu išgaištų, nes vargin bobutes be reikalo. Ragana niekuomet nebuvo. Žmonės įtariantys kitos žavietojais arba raganomis, be kokios teisybės plėš šlovę artimiems ir didžiai griešys. Jejgu raganas tariamosios sugebėtų ką pikto padaryti; visu pirma darytų savo neprieteliams, savo persrkiotojams, o tečiaus nieko nepadaro.
Žemaičiuose buvo pirm aštuonių dešimčių metų tie patys įsidėjimai, kuriuos kunigai iš kozelnyčių213 šaukdamis taip išnaikino, jog šiandien nieks nebetar ir nebėra negirdėti.
*
Aplej Biržes yra dabar bobelės214 sugebančios varduoti: gumbus215, skaudulius, lekančią ugnį antkričius ir taip toliaus. Bobelės tos vedžiodamos su pirštu apej gumbą šnek kažiką. Arba kažin kokias maldas met į vandenį, kurį paskiaus duod sergantiems gerti.
Prapuolus kokiam daiktui arba arklus pavogus, ein pri burtiniką, kuriam nuburus, vyrai aptartai jam į nagą ir karo.
Tų pačių parakvijų nekurie ūkininkai pradėdamis: arti, sėti, šieną, javus piaut, mėšlus vežt, pirmą kartą į ganyklas galvijus išgindamis; siunt vaiką pas susiedą kokį nor daiktą pažyčioti, idant su tuo daiktu ir laimė susiedo pri jo pareitų.
Par Kalėdų siaut vaikiukai į upę parnešti vandens viedrą216. Tam parnešus prausias ir lieptą vandeį vėl į upę nunešti. Aš vis tai girdėdamas tariau vienam išmintingam žmoguj: „Pasakyk man tėvai, dėl ko taip daug pri jūsų tebėra burtų, ir žmonių ir papročių pagoniškų?”. Tas man atsakė: „Dėl to,jogei arti yra Kuršas, sėdynė visokių nektikėjimų; jog ir mūsų bobelės ten mokos varduoti; 2) dar dėl to, jogei čiq daug yra kalvinų, kurių bambizai217 nepeik tų papročių; 3) Dėl to, jog ir mūsų katalikų kunigai nieko tami dalykuose lig šiolei nesakė.