Vieną nedėlios vakarą visai Staselio šeimynai susėdus tariau: „Ar žinot ką, buvau ilgai Lietuvoj, regėjau ir girdėjau Lietuvos vaikų niekniekius, jej ne ilgėstis nekuriuos jums papasakosiu. Vis atsakė — gerai, gerai, pasakok klausiamos išsižioję. Aš ir pradėjau.
*
Piemenys šiaip mokos kantrybės. Visi susėd į rinkį, o vienas gied:
Rolo dirvolo * Giesmė namulo * E pro kuo giesma? * Pro popo vartus.
E kuo popas veikia? Košelį verda * E iš kokių miltų? * Iš trijų glindų248.
E kuo pamaišo? * Varteliais kojų. * E kuo užgrudo? * Kumelės galvų.
E kuo užboldža? * Kumelėss pienu. * E kuo pastato? * Ant graužų kalnelio.
E kuo apdengia? * Jaučio blyneliu. * E kuo apslegia? * Akėčioms, vežėčioms.
Kas tikt pirma prakalbės * Tas tą košę sutepės: * Am! Grikš! Pju! * Ne volnia kalbėt
Po tos dainės nė vienam nešnekant praded kits kita katulti, prakol prabyla. Prabyląs sako: „Ee jau ta katilikų249 popo kosteles sutepiai” ir bado visi su pirštais. Paskiaus kitas pradeda dainiuoti ir taip pat reikalas baigias.