Širdis blaškosi jo krūtinėje. Jis kažin ką padarytų, jis kažin kaip sakytų „ačiū”, kad tik kas jį leistų. Užmiršta baimę ir sako:
— Mamute, aš taip norėčiau eiti pas tą panelę, kaip Jurgiukas ir Kazė. Rašyti išmokčiau.
O ant to iš Žiškienės burnos nebe iššoks tie smarkūs, šauksmingi, kuliojimo žodžiai, kaip paprastai. Šiandieną ji turi gerą ūpą. Buvo bažnyčioje, prisivalgė pas Pociuvienę skanių varškėčių, prisiplepėjo, naujienų daug išgirdo — linksma jai ir lengva ant širdies. Ramiai ir meiliai atsako:
— Te, dėl rašymo! By tik skaityti išmoktumei. Gėda eiti į bažnyčią be knygos. O rašyti, kam? Rašymas traukia kapeiką iš kišenės: tuojau reiks popieriaus, reiks plunksnos, reiks „atramento” 35...
Juozukas visiškai čia nesutinka su motina, bet supranta gerai, jog savo nuomonės apgynimas gali jam dabar tik į bloga išeiti. Ir šaukiasi į pagalbą gudrybę.
— Ale ir skaityti greičiau išmokčiau. Mamytei vis nėra kada mokyti.
— Nėra, tai nėra. Gi žinoma, kad būtų gerai: pačiai nereiktų vargti. Reiks dėlto pasimislyti.
Juozukas ūmai grobia motinos ranką ir bučiuoja.
— Aš taip norėčiau, mamyte, taip norėčiau!
Pabučiuotų ne vieną, bet šimtą sykių, tik nedrįsta. Mamytė leis jį pas tą panelę, jis jau žino. Ei, kaip jam linksma! Norėtų bėgioti, juokties, šokinėti. Toli kažin kur mato jis staliuką po sena obelimi; o ant jo blizga trobelė ir guli knygos, didelės, kaip mišiolas.