Prie to dar pavasaris atėjo ankstybas, atsirado daug darbo — mokslas anksti pasibaigė. Tokiu būdu per visą žiemą Juozukas teišmoko didžiąsias ir mažąsias raides, ir įvažiavęs į „šlibždavojimą”27, privarė lig pusės „toblyčios”, kuri prasideda nuo ba, be, bi, bo, bu, o baigiasi ža, že, ži, žo, žu.
Vieną rudens sekmadienį nuėjo Žiškienė su Juozuku į bažnyčią, o po pamaldų užėjo pas savo giminę Pociuvienę, gyvenančią ten pat miestelyje. Tarp daugybės visokių naujienų, Pociuvienė pranešė dar ir tai, jog į miestelį atvažiavusi panelė ir vaikus priimanti mokyti.
— Poniškai apsitaisiusi, matyt, kad neprasta. Susimislijau leisti pas ją savo Kazę ir Jurgiuką. Vis geriau išmokys, negu kokia prastoji boba. Bo nemužiks — nemužiks! Netik skaityti, ale ir28 rašyti išmokys. O manasis vis rašo: leisk ir leisk vaikus į mokslą, kad kanečniai29 išmoktų rašyti. Sako, su rašymu lengviau esą sviete30 gyventi. Žinoma, ką besakyti! Ale ir čia pat geriau, mokant: vaikai galės patys tėtušiui gromatą31 parašyti. Vis nuo kiekvienos gromatos auksinukas32 kišenėje pasiliks.
— O kiek iš kišenės išeis, kol to rašymo išmoks? Ar to nerokuoji33?
— Te, ne kiek čia jau ir išeis. Sako, po pusę rublio mėnesiui nuo vaiko imanti. O kaip dvejetą leisiu, maž dar šiek tiek nuleis.
— Bepigu tamstai, kad vyras Amerikoje. Ar maža siunčia.
— Te, juk ir pas tamstas, brolienei, ne tokia jau biednystė34. Galėtumėt leisti Juozuką. Ubagais dėl to neišeitumėte, o vaikas vis apsišviestų. Kaip manasis kad rašo: bo jau apsišvietęs žmogus — apsišvietęs, ne lygus tamsiam.
Pociuvienei apie mokslą kalbant, Juozukas sėdėjo lyg sužavėtas. Truputį išsižiojęs, akių nuo jos veido neatitraukdamas, klausėsi, o jo galvelėje sukosi viena mintis:
— Kaip ji gerai sako, kaip gerai sako!
Jo mintis nebegali niekaip atsitraukti nuo tos panelės, kuri vaikus moko. Eina paskui motiną namo, o galvoje vis viena: kaip gera tam Jurgiukui ir tai Kazei! Dievulėliau, kaip jis norėtų eiti su jais. Netik skaityti, bet ir rašyti išmoktų. Mokytųs kasdiena, ne taip kaip, prie mamytės...