— Anoks čia aukštums — prasijuokė tėvas — Ir gaidys snapu pasieks.
Rudenį, kartu su išlekiančiais vieversiais, išlėkė Juozuko viltis ir džiaugsmas. Motina pasakė, šią žiemą mokyti jo dar neketinanti; būsią dar laiko, o šiemet ir be to esą darbo lig ausų.
Tik kitą rudenį teišsipildė Juozuko troškimas. Vieną pavakarį Žiškienė, sugrįžus iš Silavo, padavė jam knygelę.
— Še, žiūrėk! Nupirkau elementorių tau mokyties. Visą griviną užmokėjau.
Vaiko akyse sužibėjo liepsnelės. Paėmęs knygelę, pasidėjo ją ant stalo, ir apžiūrėjęs viršų, atsargiai, su pagarba, ėmė sklaidyti lapus.
— Kas do gražumas! Štai aniolas22, bažnyčia, svogūnas... nei apsakyti nemožna23!
Ir kažin, kiek jis būtų į tas gražybes žiūrėjęs, kad motina nebūtų jų atėmusi ir į skrynią įdėjusi, bijodama, kad Juozukas prieš laiką jų nesudraskytų.
Netrukus prasidėjo mokslas. Juozukas, „discipulka”24 per elementorių vedžiodamas, plonu balseliu sakė paskui motiną literas. Žinoma, viso ko buvo per tas lekcijas25: ir ausys raudo, lyg aguonų žiedai, ir kumštis krito ant sprando, ir „gražūs” žodeliai skambėjo iš supykusios mokytojos burnos. Tačiaus visi tie mokslo priedai neužgesino vaiko noro mokyties. Kentėjo viską kantriai ir kentėjęs būtų dar daugiau, by tik26 ilgiau pasimokius. Bet visa nelaimė buvo, kad tos lekcijos buvo taip trumpos ir retos. Tai motina laiko neturėjo, tai Juozukui reikėjo darbą dirbti, tai šis, tai tas — tūkstančiai visokių kliūčių atsirasdavo.
Ir kad bent mamytė greičiau eitų pirmyn! Dabar tą patį šimtais sykių liepdavo atkartoti, nors Juozukas jau iš atminties mokėjo.
— Reik gerai išmokti, kad ir pažadintas galėtumei pasakyti — sakydavo.