Ne, jau dabar tai mamytė jį mokys! Viskas yra, ko mamytė norėjo!
Linksmas bėgiojo visą vasarą, bandą gainiodamas. Kartais atsigulęs ant nugaros po alksnių keru, žiūrėjo aukštyn, ir pamatęs vieversį, kybantį ore, lyg mažą juodą taškelį, ir skambantį sidabriniu varpeliu, kalbėjo į jį:
— Vieversėli paukštužėli, kai tu sau nuo mūsų svetur išlėksi, aš tada skaityti mokysiuos. O kitą vasarą aš čia sau su knygele sėdėsiu, tau giedant.
Jo džiaugsmą drumstė kartais mintis: o jeigu mamytė pyks taip, kaip poterių mokydama?!
Ir rodės, juto ausų peršimą, juto sunkią kumštį ant sprando.
Bet tai buvo tik trumpos valandėlės. Noras mokyties buvo stipresnis už kumščių baimę. Juozukas tuojau varė tas juodąsias mintis, ramindamas:
— Didelis čia daiktas, kad biškį ausis pasuks! Juk neužmuš!
Savo viltimi, baime, džiaugsmu nebent su vieversėliais tesidalydavo, o kartais su kai kuriais piemenėliais. Motinai bijojo jau dabar apie mokslą bepriminti, taip smarkiai jos kelis sykius išbartas. Su tėvu buvo dar nedrąsesnis. Tik retkarčiais, progai atsitikus, lyg iš netyčia, primindavo tėvams, jog jo jau gerokai paaugta.
Vieną sykį, tėvams apie tvartus kalbant, tarė:
— O aš jau dėlto užaugau! Jau pasiekiu tvarto staktas.