Juozukas ūmai pajuto, jog daroma jam didelė neteisybė; pasijuto esąs labai skriaudžiamas; pabudo jame kažin koks išmetinėjimas tėvams.
Jis juk taip klauso tėtušių, taip darbuojas, kaip tik įmanydamas, kiek tik galėdamas. Kodėl gi jie nenori jo leisti mokyties, nors kelioms valandoms?!
Štai poryt eis jau Valiusių Stasė su Petriuku, Žemaičių Martyniukas... Dievulėliau!
Juozukas įsigailina, pradeda kūkčioti, kaskart balsiau. Susirietęs ant kaladės, drebėdamas, panešė jis pilką paukštį, sugautą ir išgąsdintą.
Vaikai, išgirdę verksmą, prieina prie jo.
— Juozuk, ar užsigavai kojelę? — klausia Barbutė.
Juozukas taip įsiverkė, kad nebegirdi nei ratų dundėjimo; ir tik tada pamato, jog iš bažnyčios sugrįžo, kada motina įeina į trobą.
— Juozuk, ko verki? Kas yra? — klausia.
Juozukas, išsigandęs, susitraukia dar labiau ir spaudžia rankomis veidą.
Ne, jis nieko nesakys mamytei; tuojau sušuks ir gal dar sudroš per žandą.