Bet staiga skaudžiai nusprendžia:
— Tegu sau muša! Man vis tiek... Pasakysiu. Tegu muša!
— Kas yra, Juozuk?
— Valiusių Stasė su Petriuku, Motiečių Kaziukas ir Poviliukas, Žemaičių Martyniukas jau poryt eis pas tą panelę mokyties... O manęs vis neleidžiat ir neleidžiat...
Ištaręs tuos žodžius, vėl taip susigraudina, jog iš naujo ima balsu kūkčioti, o ašaros tik varva pro pirštus.
— Ar matai tik! Rado ko verkti! Mat, senai jau belupau skūrą37, tai pats nežino, ko beverkti. Palauk, paimsiu tuojau pantį; kaip sudrošiu skersai pasturgalį, tada bent turėsi ko bliauti. Tylėk man tuojau! Kas čia do mada!
— Visi vaikai eina... ir... aš noriu... taip noriu...
— Noriu, noriu! Didelis daiktas, kad nori! Tik pinigų nori ištraukti. Kad nemokėsi skaityti, nemirsi dėl to, nebijok! Cit man tuojau! Eik nukinkyti Laukės.
Juozukas išeina, šluostydamas rankove veidą.
Tai vėl mamytė viena sugrįžo! Nesiklausė jisai, kur pasiliko tėtušis: buvo tai jam žinomas daiktas. Jau nebe pirmą sykį taip atsitinka, kad mamaitė viena grįžta iš bažnyčios, o tėtušis pareina naktį, ar tiktai ant rytojaus. Pareina įkaušęs, piktas; vaikai bijo tada iš savo kerčių išlįsti.