Juozukas nukinko Laukę, įveda į tvartą, užmeta šieno. Jau nebe verkia. Nėra kada. Tik vis mąsto. Ir tas skriaudos jausmas vis jame auga.
Mamytė sako, jis norįs pinigų ištraukti. O kiek tėtušis ištraukia? Kad kelis šventadienius negertų, tai jau ir būtų jam už mokslą užmokėti.
Pašėręs Laukę, Juozukas šeria kitus gyvulius, nes jau temsta. Neša šieną karvėms, avims. Su motinos pagalba įtraukia į pastogę račiukus.
Kol apsidirbo, sutemo. Motina uždegė lempą ir Juozukas atsisėdo skusti bulbių vakarienei.
— Tai sakai, ir Žemaičiai leis vaiką į mokslą? — klausia Žiškienė.
— Aha.
Juozukas norėtų dar pasakyti, kad ne tik Žemaičiai, bet ir Motiečiai, ir Valiušiai, bet bijo, jausdamas, jog kaip tik ištars tuos žodžius, tuojau vėl ims verkti. Taigi nieko daugiau nebesako, tik greit, greit skuta bulbes.
— Žiūrėk! Tai jau musėk reiks ir tave leisti. Sunku man pačiai mokyti. Ir ko tu durniuk, verkei? Juk sakiau, kad leisiu, tai ir leisiu.
Juozukas nebegali atsidžiaugti.
— A jau, vis leisiu, leisiu, o kaip reik neleidžia ir neleidžia! — mąsto jis, bulbes skusdamas.